Dalinamės žiniomis

Sensorika

Sensorinės integracijos procesas

Pasaulį mes pažįstame liesdami, matydami, uosdami, ragaudami ir girdėdami. Visą šią
informaciją gauname per sensorinę (jutiminę) sistemą. Be to, suvokti pasaulį mums padeda veikla ir
judesiai.
Visos gyvos būtybės turi kiekvienai rūšiai savitą jutiminę (sensorinę) sistemą, kuri priima
informaciją apie aplinką ir organizmo procesus. Ši sistema perduoda minėtą informaciją į centrinę
nervų sistemą, kur ji panaudojama keturioms funkcijoms atlikti:
• jutimams ir jų suvokimui sukelti;
• kūno judesiams kontroliuoti;
• sąmoningumui palaikyti;
• gyvybinėms organizmo funkcijoms reguliuoti.
Sensorinė sistema – tai mūsų jutimų sistema, kurią sudaro skonis, kvapas, matymas, klausa ir
lietimas. Nervų sistema mums irgi siunčia žinių apie judesius ir kūno padėtį, per ją mes suvokiame
savo kūną. Informacija, kurią gauname per sensorinę sistemą, keliauja į smegenis, kur yra
„iššifruojama“. Būtent per smegenis mes suvokiame tai, ką matome, girdime, liečiame. Kiekvienas
mūsų tą pačią informaciją dažnai priima skirtingai, todėl ir atsakas į ją irgi būna nevienodas. Visas
šis procesas vadinamas sensorinės integracijos procesu.
Sensorinė integracija – tai neurologinis procesas, kurio metu priimama informacija iš
jutimų. Kai priėmimo ir organizavimo procesas veikia gerai, mes atsakome į dirgiklius
tinkamai ir automatiškai.
Sensorinės integracijos metu žmogus mokosi jutimus panaudoti tikslingai veiklai. Šio proceso metu
centrinė nervų sistema iš jutimų gauna informaciją, ją rūšiuoja, lygina, sudeda, mažina ar didina jos
poveikį ir atsako reikiamu veiksmu pagal grįžtamojo ryšio principą.

 

Sensorinė integracija yra labai susijusi su žmogaus gyvenimu. Būtent dėl jos formuojasi kūno ir
akies bei rankos koordinacija, žmogus suvokia daiktų santykį erdvėje, mokosi atsiminti ir kalbėti,
planuoja judesius ir veiklas, išmoksta skaityti, rašyti, mąstyti, kontroliuoja savo elgesį įvairiose
situacijose. Pažindamas daiktus, vaikas turi susidaryti vaizdinius apie jų išorę (formą, spalvą, dydį),
kvapą, skonį, mokėti jais manipuliuoti. Praktinėje veikloje, naudodamasis kalba, vaikas kaupia
žinias apie jį supančio pasaulio reiškinius; formuojasi atmintis, vaizduotė, mąstymas.
Sensorinė sistema susiformuoja per paskutinį nėštumo trimestrą ir keletą pirmųjų gyvenimo
mėnesių.
1972 metais JAV mokslininkė A. Jean Ayres sukūrė sensorinės integracijos teoriją, kuri labai
greitai buvo pritaikyta vaikų reabilitacijai. Naudojant sensorinės integracijos principus, galima
sėkmingai padėti vaikams, turintiems raidos sutrikimų, mokymosi problemų ir autizmo požymių:
koreguoti valgymo, elgesio problemas, gerinti motoriką, mažinti dezadaptaciją ir padėti integruotis į
gyvenimą. Kaip vaikai išmoksta judėti, atlikti sudėtingas veiklas, pvz., užsirišti batų raištelius,
rašyti? Šių įgūdžių jiems padeda įgyti sensorinė-motorinė sistema. Jei ši sistema veikia tinkamai,
net individualiai suvokdami pasaulį vaikai sugeba gerai prie jo prisitaikyti. Visi daugelio vaikų
jutimai pasireiškia ir formuojasi vienu metu. Tinkama šių jutimų interakcija (sąveika) leidžia
žmogui gerai jaustis.

 

Pagrindinės jutimo sistemos

Rega. Naujagimis neblogai mato, nors jo akies obuolys ir tinklainė dar nėra visiškai
susiformavę. Iš pradžių kūdikis yra trumparegis ir pradeda gana gerai matyti tik baigiantis
pirmiesiems gyvenimo metams. Per regos analizatorių žmogus gauna apie 87 proc. informacijos iš
išorinio pasaulio.
Klausa. Dar būdamas motinos įsčiose vaisius jau reaguoja į garsus. Per klausą mes gauname
informaciją apie garsus, pajuntame pavojų, patiriame malonumą klausydamiesi muzikos. Vaikai
geriau priima aukštus garsus, todėl mes paploniname balsą su jais kalbėdami. Net neabejojama, kad
vaisius nuolat girdi motinos širdies plakimą ir balsą. Manoma, kad tai jį ramina. Įrodyta, kad irzlų
kūdikį nuramina į juostelę įrašytas motinos širdies plakimas. Naujagimį daug greičiau paguodžia
tylus motinos šnabždesys nei svetimų žmonių balsai.
Net sėdėdamas labai triukšmingoje aplinkoje, kur groja muzika, skamba taurės, garsiai kalbasi
aplinkiniai, žmogus gali dalyvauti pokalbyje su priešais sėdinčiu asmeniu. Smegenys filtruoja
informaciją, nepriimdamos mums nereikšmingų garsų.
Skonis. Nors ir ne tokie jautrūs kaip vyresnių vaikų, bet gana aktyvūs yra ir naujagimio skonio
receptoriai. Nustatyta, kad net neišnešioti, 6–7 nėštumo mėnesį gimę vaikai jaučia skonį.
Uoslė. Ji atsiranda tuojau po gimimo (6–8 dienų kūdikis jau atpažįsta motinos kvapą). Ir
apskritai kūdikiai gerai skiria kvapus.
Bet yra ir kitų sistemų, kurios mums suteikia informaciją apie mūsų kūno padėtį, padeda
išlaikyti koordinaciją, suvokti savo kūną kaip visumą. Visos šios sistemos dirba labai koordinuotai,
todėl mūsų gaunama informacija apie aplinką yra teisinga.
Taktilinė sistema suteikia mums informaciją per lietimą (pirmiausia per odą), turi įtakos elgesio
formavimuisi ir leidžia pajusti įvairius pojūčius.
Vestibiulinė sistema. Iš vidinės ausies yra gaunama informacija apie judesį, gravitaciją ir
pusiausvyrą. Ši informacija padeda žmogui išlaikyti reikiamą kūno padėtį. Vestibiulinė sistema
reguliuoja raumenų tonusą, pusiausvyrą, abipusę, taip pat ir akių bei galvos koordinaciją.

Propriorecepcinė sistema suteikia mums informaciją per raumenis, raiščius ir sąnarius, padeda
suvokti kūno padėtį, reguliuoti judesių planavimą, kaitą ir seką.
Iki dviejų mėnesių kūdikis gauna informaciją per paprastas sensorines sistemas, t. y. pradeda
priimti informaciją per regos, taktilinius ir vestibiulinius bei proprioceptinius receptorius. Įvykus
jutimų integracijai, kūdikis pradeda suvokti savo kūną. Formuojasi abipusė integracija –
neurologinis procesas, kuris yra abipusės koordinacijos ir elgesio pagrindas.
Pradeda formuotis praktika. Kūdikis ima suprasti, ką jis gali daryti su pirmą kartą matomu
daiktu, ir sugeba vieną ar kitą veiksmą pakartoti. Minėti procesai vyksta iki vienerių metų amžiaus.
Per kitus trejus metus formuojasi vaiko percepcija – pažintinis supratimas apie pasaulį per
jutiminį pasaulio priėmimą. Vaikas pradeda suprasti kalbą. Geriau pritaiko savo regą. Supranta
erdvinius ryšius. Atsiranda koordinacija tarp akies ir rankos. Tam reikia vizualinės-motorinės
integracijos. Atsiranda tikslinga veikla.
Maždaug šeštaisiais gyvenimo metais vaiko sensorinė integracija visiškai susiformuoja. Vaikas
pasirengia akademinei veiklai, kuriai reikia abstraktus mąstymo, priežasties ir pasekmės ryšio
suvokimo, kompleksinių judesių, dėmesio reguliavimo, elgesio pritaikymo, abiejų kūno pusių
veiklos specializacijos, vizualizacijos, savikontrolės ir savimonės.
Mokymuisi reikalingas susiformavęs adaptacinis elgesys ir motorika. Mokymosi procesą
sudaro:
• adaptacinis elgesys – galimybė aktyviai ir tikslingai atsakyti į naujas situacijas, reikalavimus;
• motorinis mokymasis – gebėjimas atlikti sudėtingus judesius, pvz., prieš pagaunant kamuolį,
reikia išmokti jį mesti;
• akademinis mokymasis – gebėjimas skaityti, rašyti ir pan.

 

Sensorinės integracijos proceso sutrikimai

Sensorinės integracijos proceso sutrikimas (disfunkcija) – tai nesugebėjimas suvokti, priimti ir
atsakyti į informaciją, gaunamą sensorinėmis sistemomis.
Sensorinės integracijos sutrikimų gali turėti daugelis vaikų. Dažniausiai jie pasireiškia
sutrikusios raidos mažyliams, bet gali pasitaikyti ir normaliai besivystantiems vaikams. Šių
problemų turintys žmonės išmoksta su jomis gyventi. Be to, laikui bėgant jos mažėja, nes žmogaus
organizmas palaipsniui sugeba su jomis susidoroti.
Skiriamos dvi pagrindinės sensorinės integracijos požymių grupės. Jei vaikai labai aktyviai
reaguoja ir atsako į dirgiklius, organizmas stengiasi išvengti per didelio stimulų kiekio, atsiranda
vengimas. O jei per silpnai, organizmui reikia aktyvesnio stimuliavimo, tad vaikai dažnai patys
imasi stimuliuoti savo kūną, atsiranda savistimuliacija.

Labai jautrus (hiperjautrus) vaikas aktyviai reaguoja net į menkus, sunkiai „pagaunamus“
dirgiklius. Todėl jis vengia net menkiausio prisilietimo arba nemėgsta būti liečiamas žmonių ar
liestis prie daiktų. Todėl jis gali neigiamai reaguoti į susitepimą, lengvus prisilietimus, sąlytį su tam
tikros medžiagos rūbais, stipriau reaguoti į tam tikrus kvapus, garso dirgiklius, veiksmus. Toks
vaikas gali nemėgti judėti arba būti judinamas, išsiskiria ramumu. Jis nesaugiai jaučiasi keisdamas
padėtį, praranda pusiausvyrą. Todėl gali vengti aktyvių žaidimų: bėgimo, lipimo, supimosi, jį gali
pykinti važiuojant automobiliu, kylant liftu, jis gali atsisakyti būti kerpamas, nevalyti dantų, nes
vengia ar netoleruoja jį erzinančių pojūčių. Toks vaikas yra nelankstus, įsitempęs, pasižymi
sutrikusia koordinacija. (Bus pildoma)

Mažai jautraus (hipojautraus) vaiko reakcija į (iš) aplinkos gaunamus dirgiklius yra silpna. Todėl
jis gali nepajausti skausmo, temperatūros pokyčių, daiktų paviršiaus struktūriškumo. Gali ilgai
kentėti net patyręs traumą, elgtis destruktyviai, būti pastiprintų judesių, draskyti žaislus, kramtyti
nevalgomus daiktus, trintis į sienas, baldus, eidamas atsimušinėti į žmones, stipriau suspausti kitą,
mėgti suspaudimus, grubesnius prisilietimus. Tokio vaiko judesiai labai greiti, jis be paliovos
sukinėjasi, supasi ir vartosi. Tačiau jo judesiai nerangūs, jis dažnai atsimuša ir kliūna į kitus
objektus. Iš pažiūros atrodo pakumpęs, lėtas. Jo eisena dažnai šlepsinti arba strikinėjanti. (Bus
pildoma)
Toliau bus aptariama kaip hiperjautrumo ar hipojautrumo disfunkcija pasireiškia kiekvienoje
pojūčių sistemoje.
(Bus pildoma)