Pagrindinis meniu

Kas yra autizmas?

Esama žmonių vienišių, kurie preciziškai domisi viena kuria nors tema ar sritimi, tačiau jiems sunkiau įsijausti į kito žmogaus būseną ir tinkamai bendrauti – dažnai jie apibūdinami kaip vengiantys socialinio kontakto. Kai šie autistiški bruožai tokie ryškūs, kad stabdo vaiko vystymąsi, kalbame apie „autizmą“ kaip apie sunkų raidos sutrikimą.

Žodis autizmas kilęs iš graikų kalbos „autos“ – pats, „izmas“ – orientacija. Tai įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sutrikimai pasireiškiantys trijose veiklos sritse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio.

Autizmo bruožų turintys žmonės „kitaip“ suvokia aplinką. Jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autistai retai ieško akių kontakto, jiems sunku atpažinti kito žmogaus nuotaiką veide.

Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai įtakoti smegenų vystymąsi ir iššaukti autizmo sutrikimus. Įrodyta, jog autizmas tikrai neišsivysto kaip blogo auklėjimo ar konfliktų šeimoje pasekmė.

Autizmo simptomai yra skirtingi, o jų sunkumo laipsnis keičiasi augant vaikui. Teikiant tinkamą pagalbą, sutrikę gebėjimai gali būti pagerinami, o autistiško elgesio apraiškos sušvelninamos.

Autizmo sutrikimas visuomenėje yra plačiai apipintas mitais, klaidingais stereotipais ir įsitikinimais, kurie trukdo laiku atpažinti sutrikimą bei apsunkina autistiškų asmenų bei jų šeimos narių kasdienį gyvenimą. Trumpai apžvelkime tris iš jų.

Mitas:

Autizmas yra naujas sutrikimas.

Faktai:

Nors autizmo diagnozė yra santykinai nauja (į tarptautinę ligų klasifikaciją įtraukta tik 1980 metais), tačiau pats autizmas egzistavo visais laikais. Įvairių kultūrų tautosakoje galima rasti pasakojimų apie keistus, naivius, savo pasaulyje paskendusius asmenis, kurie puikiai atitinka šiuolaikiniame pasaulyje apibrėžtus autizmo bruožus. Senųjų laikų medicinos įrašai taip pat liudija apie egzistavusius sutrikimus, atitinkančius autizmo diagnostinius kriterijus.

Šiuolaikinė autizmo istorija yra siejama su Leo Kannerio ir Hanso Aspergerio darbais. Abu mokslininkai panašiu metu pavartojo autizmo terminą ir aprašė jam priskiriamus klinikinius simptomus. Kanneris autizmui priskyrė vienišumą, atitolimą nuo socialinių kontaktų, echolališką arba idiosinchronišką kalbą, stiprų pasipriešinimą nusistovėjusioms rutinoms. Aspergerio nuomonė apie autistiškų vaikų motoriką, kalbą bei mokymosi gebėjimus kiek skyrėsi nuo Kannerio aprašymų, todėl 1981 metais L. Wing siūlymu buvo įvestas Aspergerio sindromo terminas ir taip į atskirą grupę išskirti itin gabūs, aukštą intelektą bei kalbinius sugebėjimus turintys autistai. Šiuo metu galiojančioje Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra dvi atskiros Vaikystės autizmo ir Aspergerio sindromo diagnozės, priskiriamos įvairiapusių raidos sutrikimų grupei.

Mitas:

Autizmas yra itin retas sutrikimas, būdingas ekonomiškai išsivysčiusioms šalims.

Faktai:

Naujausia statistika liudija, kad JAV, Jungtinėje karalystėje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, įvairaus lygio autizmo sutrikimai būdingi vienam iš 100 vaikų. Teigiama, kad berniukams šis sutrikimas pasitaiko 2 - 4 kartus dažniau nei mergaitėms. Deja, ne ką labiau paguodžianti statistika yra ir Lietuvoje. Nors autizmo diagnostika mūsų šalyje palyginti jauna, Higienos instituto duomenimis, 2011 metais užfiksuoti 306 nauji autizmo atvejai vaikų tarpe, o 2012 metais vaikų su šiuo sutrikimu padaugėjo dar 373. Toks autizmo paplitimo lygis neretai prilyginamas epideminiam. Sunku pasakyti, kiek spartus fiksuojamų autizmo atvejų augimas yra nulemtas pagerėjusios diagnostikos, o kiek – realaus atvejų daugėjimo. Tačiau tai nėra tiek svarbu. Faktas liekas tas, jog autizmas įvairiose šalyse paliečia nuo 0.5 iki 1 procento vaikų, tad tikrai negali būti pavadintas retu sutrikimu.

Taip pat autizmas negali būti laikomas tik modernių, ekonomiškai stiprių visuomenių ypatumu, nes autizmas nesirenka nei rasės, nei klasės, nei ekonominės padėties. Tai sutrikimas, kuris gali paliesti kiekvieno iš mūsų šeimą.

Mitas:

Autistai nenori bendrauti, nuolat linguoja, žaloja save, nežiūri į akis, nesišypso.

Faktai:

Autizmas yra labai įvairus. Sakoma, kad nėra dviejų vienodų autistų. Tad klaidingai suformuoti autizmo stereotipai neretai trukdo tėvams atpažinti vaiko raidos sutrikimą, o atpažinus – sėkmingai integruotis į visuomenę.

Autistai nori bendrauti, tik nežino kaip arba negeba to daryti daugumai priimtinu būdu. Jiems nėra įgimtas mokymasis mėgdžiojant, jiems sunku atpažinti emocijas žmogaus veide, suprasti perkeltines žodžių reikšmes, todėl dažnai jų reakcijos būna neadekvačios. Bendravimas ir buvimas socialinėje aplinkoje, kurios taisyklės jiems ne visuomet aiškios, kelia įtampą ir reikalauja nuolatinės savikontrolės. Todėl jie daro „pertraukėles“ ir grįžta į savo uždarą pasaulį kuriame gali atsipalaiduoti, susidėlioti mintis jiems priimtinu būdu.

Autistams būdingos savistimuliacijos gali būti pačios įvairiausios. Lengviausiai atpažįstamas yra monotoniškas lingavimas, „plasnojimas“ rankomis, tačiau gali būti ir žymiai subtilesnių savistimuliacijos išraiškų: įvairių kūno dalių spaudimas, plaukų sukimas ar net nagų kramtymas. Taip pat itin skirtingi yra ir autistų užsiciklinimai ties mėgstama veikla – rikiavimas ir bokštų statymas yra tik itin ryškūs ir plačiai atpažįstami autistų pomėgiai, tačiau jų gali būti pačių įvairiausių. Agresija ar saviagresija irgi nėra būdinga visiems autistams. Būtent tokia autizmo įvairovė neretai stabdo tėvus kreiptis pagalbos, nes retas kuri autistas atitinka visuomenėje paplitusius stereotipus. Daugiau apie autizmo atpažinimą skaitykite skiltyje Simptomatika.

Glaustą informacinį lankstinuką apie autizmą atsispausdinimui rasite čia [PDF 594 KB]