Apie mus

Asmeninės patirtys / Narių istorijos

Kviečiama įkvėpti vieni kitus ir pasipasakoti savo istorijas. Vardų galime neviešinti.

Kristina:

Kadangi sūnus buvo antras vaikas, gimęs nedideliu amžiaus skirtumu nuo sesės, augo tarsi kartu su ja ganėtinai lengvai . Žinoma, buvo ir nemigos, ilgų supimų ant rankų, skausmingo verksmo naktų, kurias nurašėme „pilvukui“. Jokiomis ypatingomis ligomis nesirgo. Buvo jaukus, minkštutėlis vaikutis – mėgo būti nešiojamas, glaustomas – labiausiai, aišku, mamos… Vienu metu džiaugiausi, koks ramus vaikas – atsibudęs po pietų miego, gali ilgai žaisti su žinduku, o aš tuo metu ir dukrai, ir sau daugiau dėmesio skirti galiu… Tik va, niekaip nedaugėjo žodžių. Žinoma, visi juokavo ir ramino, kad berniukams tai – įprasta, kad, žiūrėk, dvejų metų sulaukęs, prakalbės sakiniais… Neprakalbėjo. Tik darėsi vis labiau užsispyręs, namuose nuolat vertė daiktus, priešinosi bet kokiam mūsų „ne“, nemėgo, kai sesė bandydavo prisijungti pažaisti kartu, daug verkdavo. Niekaip nesutiko būti sodinamas ant puoduko. Įpusėjus trečius, prasidėjo „sprūdimas“ – kartais ėmė tarsi negirdėti mūsų, neatsigręždavo, nereaguodavo kviečiamas. Nesidomėjo muzika, dainelėmis, nenorėjo jokių „viru viru košę“ – traukdavo ranką į šalį. Galėjo be galo ilgai krauti žaislus į savo lovelę, mėtyti akmenukus į nuotėkų šulinėlius lauke ar krauti malkas pas senelius kaime… Kaip jį apibūdino viena daug patyrimo turinti auklė, „šitam vaikui reikia „nelįsti į akis“… Jis nerikiavo daiktų, neturėjo kažkokių neįprastų mums ritualų ar pasikartojančių kūno judesių – ieškodami informacijos, mes būtent taip įsivaizdavome, kas yra autizmas. Kai ir vėl suvedžiau į google „vėluojanti kalba“, radau taip vadinamą „raudonų vėliavėlių“ sąrašą. Ir sumojavo mums vėliavėlės. Po keleto mėnesių mes pagaliau atsidūrėme VRC.

Laura:

Dukrytė buvo antras vaikas šeimoje ir viskas atrodė taip lengva ir paprasta. Ji augo savaime. Bet juk tai normalu antram vaikui, tiesa? Nuo gimimo buvo ramesnė už pirmagimę, galėdavo ilgiau pabūti viena, ramiai žaisdavo šalia, kol aš užsiimdavau su kitu vaiku. Tikra palaima po itin aktyvaus ir reiklaus pirmojo vaikelio. Bėgo laikas. Metai, pusantrų, o mano pagrandukė vis dar „kūdikis“. Negaliu sakyti, kad kliuvo kažkas konkrečiai, bet keistas jausmas, kad ji dar neišaugo kūdikystės, buvo gana aiškus. Į „normas“ lyg ir tilpom, tad per daug ir nesijaudinau. O kur dar aplinkiniai su pasakymais „nelygink vaikų“, „kiekvienam savas laikas“, „vyresnioji vunderkindė, nenorėk, kad ir antras toks būtų“ ir panašiai. Gal jie ir teisūs. Laikas bėgo toliau, kol artėjant antrajam gimtadieniui pastebėjau, kad dingo mokėti žodeliai (kad ir kiek nedaug jų buvo). Tuomet pradėjau stebėti atidžiau ir pastebėjau, kad pasikeitė elgesys (susiaurėjo domėjimosi objektų ratas), kad neparodo žaislų ar daiktų, kad nesupranta kalbos. Supratau, kad raidoje įvyko regresas ir „kažkas yra negerai“. Kaupiausi porą mėnesių kreiptis į daktarus, nes nežinojau, nuo ko pradėti. Apie autizmą nebuvo net mintis šmėkštelėjusi, nors, atrodė žinau, koks tai sutrikimas. Juk mano dukrytė visada meiliai šypsojosi, žiūrėjo į akis, atsakė į mano šypsenas, buvo judri, linksma, nelingavo, nestatė bokštų ar nerikiavo eilių, gana lengvai pakęsdavo įvairius pasikeitimus. Vieną dieną į svečius užsuko kita mergytė. Tuomet ir nušvito protas, kad medikų pagalbos reikia ir kuo greičiau, nes beveik metais jaunesnė mergytė buvo labiau subrendusi ir sociali nei manoji dvimetukė. Apie autizmą vis dar nebuvo nei minties. Tik nuėjus pirmos konsultacijos į VRC ir išsakius, kas mane neramina, daktarė iškart pasakė, kad raidos sutrikimas tikrai yra ir.. kad kalbėsime apie autizmo spektrą. Po šio vizito sekė intensyvus naršymas internete ir įvairiausios literatūros skaitymas, kuris atvėrė akis ir padėjo atpažinti autizmo simptomus vaiko elgesyje.

 

Asmeninės istorijos spaudoje:

Ypatingą sūnų auginanti vilnietė: „Jis man širdį užklijavo pleistru“

Solveigos istorija: kaip likimo pasmerktas nemokytinas vaikas tapo geriausiu mokiniu

Autistas berniukas neatpažįstamai pasikeitė, kai namuose pasirodė šuo

Autisto sūnaus mama: „Užtenka vieno vizito į kiemo žaidimų aikštelę, vieno „Durniau, eik iš čia“, ir viską pradedi iš naujo“

Gytis ir Šv.Pranciškaus vienuolyno rožės

Autistą sūnų auginanti Vilija: „Net po trisdešimties metų turiu baimių“

Autistą sūnų auginanti Lina: „Nuo dvejų metų jis skaito ir turi neįtikėtiną atmintį. Jis – mano stebuklas“

Gyvenimas su autistu: „Priepuolio metu jam 100 kartų pakartoju, kad viskas bus gerai“